Prof. Jonas Grigas. Sekti ir valdyti

Post date: Feb 21, 2011 8:16:29 AM

Hipotezė

Prieš kurį laiką gavau danų profesoriaus Steeno Hjorsto knygą „Against Military Spy Satellites“ („Prieš karinius šnipų palydovus“) ir laišką, kuriame jis rašo: „... mano šalis Danija tris paskutinius dešimtmečius buvo kontroliuojama Amerikos žvalgybos, įskaitant palydovinę žvalgybą, o trys Baltijos šalys – Rusijos žvalgybos. Mes turime aiškų bendrą tikslą – išsivaduoti iš didžiųjų valstybių įtakos, o tai galima padaryti tik suprantant jų kontrolės priemones. Todėl aš kreipiuosi į jus, tikėdamasis, kad per Lietuvos laikraščius, radiją ir televiziją supažindinsite Lietuvos žmones su faktais, atskleistais mano knygoje.“ Siūlau susipažinti su mokslininkų atskleistais faktais apie didžiųjų valstybių žvalgybų manipuliavimą žmonėmis.

Valstybių vadovai ar atskiros žmonių grupės seniai siekė kontroliuoti jiems pavaldžių žmonių mintis. Dabar minčių valdymo technologijos yra daugialypės ir taip ištobulintos, kad skaitytoją gali priblokšti. Tačiau vengimas suprasti, kas vyksta aplink mus, būtų blogiausias dalykas. Nes vienintelis būdas nugalėti užmačias, kuriomis siekiama grąžinti žmoniją į vergovę, – tai jas perprasti.

Minčių valdymas yra siekis užprogramuoti žmones įvairiems tikslams – žvalgybai, teroro aktams ir kitiems veiksmams – prieš jų norą, tikėjimą ar įsitikinimus ir visiškai juos kontroliuoti. Minčių valdymo technologijos išaugo iš nacių eksperimentų, Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovyklose darytų su vaikais ir suaugusiaisiais. Tačiau penkis dešimtmečius nė žodelis apie tai neprasiskverbė į viešumą. Tik dabar Rusijos žiniasklaida prabilo apie ilgai kurtą psichotroninį ginklą ir Maskvos gatvėmis slankiojančius zombius. Panagrinėkime šį klausimą iš esmės.

Pagrindiniai minčių valdymo būdai siekiant slaptų tikslų yra du: trauminis ir elektroninis. Pirmasis naudojamas aukoms, dažniausiai vaikams: jiems padaromos fizinės ir psichologinės traumos, pakeičiama jų psichika, jie užprogramuojami bet kokiam darbui. Pakeistos asmenybės skiriasi viena nuo kitos. Reikiamai užduočiai atlikti jas galima sužadinti specialiais kodais (garsais, žodžiais), skleidžiamais nešiojamuoju kompiuteriu. Dr. Josephas Mengele Aušvico koncentracijos stovykloje išrado trauminį minčių valdymo būdą. Baigiantis karui, jis ir dar apie 5 tūkst. nacių išvyko į JAV bei Pietų Ameriką ir karinėse bazėse slapta tęsė darbus. Žmonės žinojo tik tiek, kad Wernheris von Braunas kūrė raketas. Kitų technologijų kūrėjus gobė didesnė paslaptis. Anot liudininkų, jie pagrobė šimtus, o gal tūkstančius vaikų ir tobulino J. Mengelės minčių valdymo technologijas. Tuos, kurie išgyveno, panaudojo įvairiausiems darbams – nuo seksualinės vergovės iki žmonių žudymo.

Antrasis minčių valdymo būdas buvo sukurtas Hero forto požemiuose Montauke (Niujorko valstijoje) ir yra vadinamas Montauko projektu. Jis pradėtas 1976 metais. Pirmosios aukos paaugliai buvo programuojami naudojant trauminę techniką, tačiau tai trukdavo keletą metų. Jos buvo atsisakyta, kai išsiplėtojo mikroelektronika ir paaiškėjo, kad elektroniniu būdu žmogų galima užprogramuoti per keletą dienų ar valandų – jam nežinant į kūną implantuojama elektroninė mikroschema. Tokie žmonės tampa biologiniais robotais. Alas Bielekas, kuris po daugelio metų atgavo normalų mąstymą, teigė, kad projekte dalyvavo apie 250 tūkst. vaikų 25 skirtingose vietose. Kai kurie įsiliejo į Amerikos gyvenimą, tapo žurnalistais, radijo ir televizijos reporteriais, teisėjais, prokurorais ar kariškiais.

Žmonių mintims valdyti be jokių implantų buvo panaudotas moderniausias mikrobanginio girdėjimo reiškinys. Mikrobangos yra labai trumpos elektromagnetinės bangos, kurių ilgis nuo vieno metro iki dešimtųjų dalių milimetro. Jos yra puikios informacijos apie mikropasaulį ir visatą nešėjos, puiki šiuolaikinių telekomunikacijų priemonė. Jomis paremtas radarų, palydovinės televizijos, mobiliųjų telefonų veikimas, jomis valdomi visi Žemės palydovai ir kosminiai laivai. Jas naudojau daugiau nei 40 metų moksliniams tyrimams, mikrobangų elektronikos mokiau studentus. Tačiau jas, kaip ir visus mokslo pasiekimus, galima panaudoti ir prieš žmogų. Žodžiais, perduodamais mikrobangomis iš įvairių šaltinių, žadindami žmonių pasąmonę ir naudodami jausminį, tačiau visiškai normalų mikrobanginio girdėjimo reiškinį, kariniai psichologai gali kalbėti radarais su žmonėmis, esančiais už šimtų kilometrų, ir veikti jų elgesį.

Mikrobanginio girdėjimo reiškinys žinomas seniai. Dar 1947 metais Minealolos (JAV) Airbone Instruments Laboratory darbuotojai pastebėjo, kad būdami netoli radaro antenos girdi mikrobangų impulsų sukeltus nedidelio moduliacijos dažnio garsus. Kai jie apie tai papasakojo kitiems laboratorijos darbuotojams, tie juos palaikė šizofrenikais. Tačiau mokslininkai greit suvokė reiškinio esmę, o kariškiai nusprendė panaudoti jį mikrobangomis perduodant žmonėms žodinius pranešimus, įsakymus ir kitą informaciją. Paaiškėjo, kad mikrobanginį girdėjimą galima sukelti tokia maža mikrobangų galia, jog ne taip jau sunku jį sukelti net iš Žemės palydovo sklindančiomis mikrobangomis, praeinančiomis pro sienas, stogus ar langus. Mikrobanginio girdėjimo mechanizmas paprastas. Žmogaus ląstelėse yra daug vandens. Veikiant mikrobangoms, vanduo labai gerai poliarizuojasi (vandens molekulės keičia savo orientaciją), šiai poliarizacijai sunaudojama mikrobangų energija, todėl jos yra sugeriamos. Sugertos mikrobangos šildo ausies klausos analizatoriaus receptoriaus ląsteles. Jose mikrobangų energija virsta šilumos energija, todėl audiniai išsiplečia ir tarsi garso banga sužadina klausos neuronus. Normalią klausą turintis žmogus gali pajusti mikrobangų impulsus, kurie sukelia vos milijoninių laipsnio dalių temperatūros pokytį.

Wilhelmas Reichas pirmasis parodė, kad mikrobangomis galima paveikti žmonių mintis, jiems to nežinant. Nuo 1947 iki 1952 metų jis dirbo JAV žvalgybai. Kai suprato, kam siekiama panaudoti jo atradimą, atsisakė tęsti tyrimus. Todėl buvo uždarytas į kalėjimą ir 1957 metais, įtariama, nunuodytas, nors visuomenei paskelbta, kad jį ištiko infarktas.

Šaltojo karo metais mikrobanginio girdėjimo reiškinį plačiau tyrė amerikiečių neurologas Allanas Freyus ir nuo to laiko šis reiškinys žinomas kaip Freyaus efektas. Nuo 1970 metų rusai taip pat tyrė šį efektą, norėdami panaudoti civilinėms telekomunikacijoms, tačiau tos minties atsisakė dėl žalingo mikrobangų biologinio poveikio žmonių sveikatai.

Yra nemažai mikrobanginio girdėjimo panaudojimo patentų: nervų sužadinimo prietaisas (1968), girdėjimo sistemos (1971), girdėjimo prietaisas (1989) ir daug kitų. A. Freyus girdėjo mikrobangomis perduodamus žodžius už 100 metrų nuo siųstuvo. Mikrobanginis girdėjimas sukeldavo tokius šalutinius efektus kaip galvos svaigimas, skausmas, badymas ir kt. Panaudojant mikrobanginį girdėjimą buvo sukurti paukščių vaikymo nuo oro uostų prietaisai (1998).

Veikiant mikrobanginiam girdėjimui atrodo, kad garsas sklinda iš šaltinio, esančio vienas du metrai virš galvos. Kai mikrobangų ilgis yra dešimt centimetrų, girdėjimo riba yra tik 18 šimtųjų milivato kvadratiniam centimetrui. Toks girdėjimas yra įrodytas faktas. Jis pasireiškia dėl tiesioginio smegenų sužadinimo įvairaus dažnio mikrobangomis. Veikiant mikrobangomis net gyvuliai (jaučiai, šunys) tampa agresyvūs.

Mikrobangas galima siųsti iš lėktuvų, sraigtasparnių, Žemės palydovų, radijo ir televizijos bei mobiliųjų telefonų bokštų, specialiai įrengtų automobilių ar tiesiog ant namų stogų įrengtų antenų. Valdyti žmonių mąstymą, elgesį, emocijas ar sprendimus nori religinės sektos, vyriausybės, siekiančios kontroliuoti pasipriešinimo judėjimus, išgauti prisipažinimus, vykdančios psichologinį ar informacinį karą.

Daugiau nei keturis dešimtmečius Rusijos ir JAV žvalgybiniai Žemės palydovai vykdo slaptą veiklą, kuri nuo pasaulio visuomenės kruopščiai slepiama. Dvi didelės žvalgybos sistemos tapo represine jėga, vis labiau nepriklausančia nuo ideologijos. Rusija ne tik nuolat tobulina savo atominius ginklus ir juos nešančias raketas, bet ir žvalgybinius Žemės palydovus bei antžemines informacijos priėmimo stotis. Kol veikė NATO ir Varšuvos sutarties blokai, jiems daugiausia rūpėjo ginkluotės žvalgyba. Tačiau kartu slapta jie užsiėmė išsamiais ir sėkmingais tyrimais, skirtais individualių žmonių bei grupių elgesiui jų šalyse veikti ir valdyti.

Dar praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, vos pradėjus leisti dirbtinius Žemės palydovus, kariškiai iškėlė mokslininkams klausimą: „Ar įmanoma iš Žemės palydovų stebėti kariškius ir civilius ir jų klausytis pastatuose, t. y. įstaigose, namuose ir kitur, ir ar įmanoma veikti arba valdyti žmones iš Žemės palydovų?“ Nors gyvename globalios informacinės visuomenės sąlygomis, žmonės mažai žino apie slaptųjų tarnybų veiklą ir jų švelnus požiūris į tas tarnybas nepasikeitė, nors jos, ypač didžiųjų valstybių, įgavo milžinišką mastą ir jėgą (žr. P. Tyler, „Spy agencies for the new world order“, New York Times, 1991.V.19). Žmones sukrečia tik maža dalelytė viešumon iškilusių tų tarnybų veiklos faktų (pvz., Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas poloniu Londone ir kt.). Pasvarstykime, kas vis labiau iškyla aikštėn mokslinėje ir populiariojoje pasaulio spaudoje.

Dabar yra sukurtos palydovinės technologijos mikrobangomis stebėti, klausytis ir veikti žmones jų namuose ar bet kur kitur. Būtent tik mikrobangomis valdomi Žemės palydovai ir kosminiai laivai, mikrobangomis iš jų siunčiama visa informacija į Žemę, nes tik jos mažiausiai slopdamos pereina per Žemės atmosferą. Radarai, kurių mikrobangos prasiskverbia į Žemę, kartu su daugiaspalviais elektrooptiniais jutikliais leidžia kariškiams stebėti net pavienius žmones jų namuose. Daugelis mano, kad yra sukurtos technologijos ir įranga tik tankams, raketoms ar kitiems ginklams stebėti. Deja, yra kitaip.

Iš palydovo siųstuvo antenos mikrobangos gali būti nukreiptos (žr. paveikslėlį) į bet kurį objektą. Jos prasiskverbia pro stogą ar sienas, yra nematomos ir nejuntamos. Kalbėdami žmonės sukuria oro dalelių ir daiktų virpesius, kurie moduliuoja mikrobangas – truputį keičia jų amplitudę, dažnį ar fazę. Šios moduliuotos mikrobangos atsispindi nuo namo ir dalį jų pagauna to paties arba kito palydovo, arba abiejų palydovų antenos. Sustiprintos tos pagautos moduliuotos mikrobangos perduodamos į Žemės stoties anteną. Ši stotis jas paverčia žmonių kalba realiame laike. Tokiu būdu kariškiai gali klausytis žmonių pokalbių už šimtų ar tūkstančių kilometrų esančiame pastate (žr. W. Burrows, „Space spies“, Popular Science, 1990.III).

Delikati problema yra pranešimų žmonėms perdavimas tokia maža energija, kad jie nebūtų trikdomi visokio triukšmo garsų, kad karinio psichologo iš Žemės stoties per palydovo kryptinę anteną mikrobangomis perduodama informacija išsiskirtų iš tūkstančių kitų dieną naktį sklindančių ir mus veikiančių radijo ir mikrobangų šaltinių spinduliuotės. Todėl karinis psichologas išrinktiems asmenims žodinius pranešimus turi perduoti netikėtai, jiems visai nesuprantant, kad kažkas su jais kalbasi ar jiems įsakinėja. Iš žmogaus elgesio karinis psichologas supranta, kokią įtaką daro jo žodžiai.

Daugelis įvairių šalių universitetų kūrė palydovines technologijas. Pensilvanijos universiteto profesorius Nabilas Farhatas keturis dešimtmečius kūrė tobuliausius žvalgybos mikrobangomis palydovus, kurie mato ant Žemės esančius 1–2 centimetrų dydžio daiktus. Erdviniams vaizdams gauti jis panaudojo mikrobanginę holografiją. Tuo pačiu principu iš Žemės galima stebėti skraidančius palydovus ir matyti jų 1 centimetro dydžio detales bei jų gedimus. Tam naudojamos kelių centimetrų ilgio mikrobangos. Tokie didžiausios skiriamosios gebos erdviniai vaizdai gaunami taikant dažnio, kampo ir spektro įvairovę. Tokie Žemės palydovai vadinami šeškais. Beveik 40 metų jie skraido poromis: vienas spinduliuoja mikrobangomis tiriamąjį objektą, kitas sugaudo atsispindėjusias mikrobangas. Keičiant mikrobangų dažnį ir kritimo kampą, galima gauti labai daug informacijos.

Tokie sunkieji šeškai vadinami moterų vardais: BRIDGET, MARILYN, RAQUEL ir kt. Jeffry Richelsonas knygose „American Espionage and the Soviet Target“ („Amerikos žvalgyba ir sovietų taikinys“, 1987) ir „The US Intelligence Community“ („JAV žvalgybos bendruomenė“, 1989) atskleidė, kad šie moterų vardais pavadinti Žemės palydovai yra skirti žmonėms sekti. Rusų palydovai, oficialiai skirti vandenynuose esantiems laivams sekti, irgi skraido poromis arba po keletą, net skirtingose orbitose. Stebėdami laivų judėjimą, jie gali sekti ir žmones, jei jų skiriamoji geba pakankama. Didėjant kariškių norams stebėti vis smulkesnius objektus ir mažėjant didelės skiriamosios gebos mikrobanginių holografinių sistemų kainai, tik požiūris į slaptus kariškių norus kontroliuoti žmones gali sustabdyti šią nelegalią veiklą. Keletas šimtų Žemės palydovų nuolat renka informaciją iš Žemės paviršiaus ir po juo, gaudo garso ir vaizdo signalus, sklindančius pro langus, sienas ir stogus. Visi žinome, kad radijo imtuvas groja ir patalpoje be langų arba tunelyje, nes radijo bangos prasiskverbia pro sienas. Taip ir mikrobangos prasiskverbia į mūsų namus ir atsispindėjusios atgal neša informaciją į palydovo anteną. Tomis mikrobangomis galima valdyti ir mūsų elgesį (žr. G. Thomas, Journey into Madness, 1989).

Keletą dešimtmečių kariškiai tobulino telekomunikacijų priemones, skirtas informacijai iš žmonių ir kompiuterių rinkti. Nors tam yra skirta daugybė mokslinių ir populiarių straipsnių, dauguma žmonių apie tai mažai žino. Duomenis, kuriuos kompiuteris laiko savo ekrane arba atmintyje, galima perskaityti iš Žemės palydovo trimis būdais: 1) jei duomenys yra rodomi monitoriuose, jie spinduliuoja elektromagnetinius signalus, kuriuos galima iš palydovo pagauti ir po sudėtingos dažnių transformacijos perskaityti; 2) galima pagauti kabeliais perduodamus elektromagnetinius signalus, netgi slaptažodį, o jį žinant galima perskaityti visą kompiuteryje laikomą informaciją; 3) greičiausias būdas yra slapta įsilaužti į kompiuterius ir paimti visą saugomą informaciją.

Pirmą kartą tokias galimybes viešai parodė danų inžinierius Wimas van Eckas konferencijoje Prancūzijoje, kad Europos žiniasklaida paskleistų žmonėms informaciją apie slapto elektroninio klausymosi galimybes. Jo aparatą sudarė televizorius, mikrobangų antena su dažnių keitikliu, koaksialinis kabelis ir kintamojo dažnio generatorius. Už 1 kilometro esančiame pastate jis klausėsi ir televizoriaus ekrane matė visus per kompiuterį konferencijoje rodomus rezultatus.

Žurnalo „Computers and Security“ leidėjas profesorius Haroldas Josephas Highlandas 1988 metais pareiškė, kad ši technologija kariškiams jau buvo žinoma daugiau nei 20 metų ir jie ja naudojasi, tačiau JAV ir kitų šalių vyriausybės stengėsi viešai apie tai nekalbėti. Tuo metu, kai mokslininkai ir politikai aistringai diskutavo, leido laiką ir pinigus, kad būtų užtikrinama duomenų apsauga, informacijos privatumas bei piliečių teisės renkant, naudojant ir platinant informaciją, kariškiai tyliai darė savo nelegalius darbus.