Prof. Jonas Grigas. Kaip žmogų veikia elektromagnetiniai laukai

Gyvename vis modernėjančiame pasaulyje, kuriame elektromagnetiniai laukai, sklindantys iš buitinių elektros prietaisų, elektros perdavimo linijų, radijo ir televizijos stočių, radarų ir ypač iš mobiliųjų telefonų, nuolat veikia žmogų, sukelia įvairias ligas, net vėžį. Apie tai žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo įvairių pranešimų. Visai nesvarbu, iš kur sklinda elektromagnetiniai laukai: jei galia ir dažnis yra tokie patys – tai ir jų poveikis yra toks pats! O tas poveikis yra gerai ištirtas. Todėl panagrinėkime šį klausimą iš esmės.

Mokslinėje literatūroje yra neginčijamų faktų apie žalingą biologinį elektromagnetinių laukų poveikį. Pripažinta, kad jie sukelia neurasteniją, galvos skausmus, nerimą, impotenciją, kad policininkai, naudojantys greičio kontrolės radarus, dažniau patiria infarktus. Bet žmonės su kai kuriomis ligomis jau susitaikė, neurastenija ir depresija kai kuriose šalyse jau nelaikomos ligomis.

Dar graikų gydytojas Hipokratas (460–377 m. prieš Kristų) pastebėjo koreliaciją tarp ligų ir atmosferinių reiškinių. Atmosferos elektromagnetiniai laukai kinta pagal Saulės aktyvumo ciklą, taip pat per metus ir per parą. Dabar gerai žinoma, kad per didžiausią Saulės aktyvumą difterijos bakterijos tampa mažiau toksiškos, kinta net vandens struktūra, o kraujas daugiau nei dukart greičiau kreša. Jame sumažėja leukocitų ir padidėja limfocitų. Seniai pastebėtas įvairių epidemijų (gripo, difterijos ir kt.) ryšys su Saulės aktyvumo cikliškumu. Susirgimų meningitu, taip pat širdies ir kraujagyslių ligų dažnis atitinka Saulės aktyvumo ciklą.

Ką gi sukelia Saulės aktyvumo padidėjimas? Iš Saulės išsiveržę milijonai tonų elektringųjų dalelių pasiekia Žemės atmosferą, jonizuoja jos atomus ir padidina Žemės magnetinį lauką. Ištyrus dešimtis tūkstančių atvejų nustatytas geras nervinių ir psichinių susirgimų ryšys su atmosferos magnetinėmis audromis. Žemės magnetinio lauko pulsacijų dažniai sutampa su galvos smegenų elektrinio aktyvumo dažniais, todėl trikdo žmonių sveikatą ir elgesį.

Žemės atmosferoje nuolat veikia galingas elektros generatorius, kuris per giedrą prie Žemės paviršiaus sukuria 130 V/m2 nuolatinį elektros lauką. Elektros išlydžiai atmosferoje kuria kintamus įvairaus dažnio elektromagnetinius laukus. Šie laukai veikia žmones, nes jie sudaryti iš elektringųjų dalelių – polinių molekulių, jonų, elektronų. Pagrindinis poveikio mechanizmas yra elektrinė poliarizacija, o jos pasekmės žmonėms seniai ištirtos. Elektromagnetiniai laukai veikia mūsų skonio, uoslės, klausos, lytėjimo organus ir nervų sistemą. Jie keičia kraujo krešėjimą, pulsą, kraujospūdį, širdies darbą ir reakcijos trukmę. Žmogus per milijonus metų yra prisitaikęs prie šių gamtos reiškinių. Sukūrus pirmuosius dirbtinio magnetinio ir elektrinio laukų šaltinius, šie laukai pradėti taikyti žmonėms gydyti. Pasaulyje paplito mesmerizmu vadinamas pseudogydymas.

Dabar dešimtys tūkstančių dirbtinių elektros šaltinių spinduliuoja įvairaus dažnio ir galios elektromagnetines bangas. Kai elektromagnetinių bangų dažnis didelis, jų sukuriamus elektromagnetinius laukus vadiname elektromagnetine spinduliuote. Nuo elektromagnetinės spinduliuotės beveik nėra apsaugos, nes jos nematome ir nejaučiame taip kaip karščio ar šalčio. Informacijai perduoti naudojant vis didesnius dažnius, ypač sparčiai daugėja mikrobangų spinduliuotės šaltinių. Jai sklisti netrukdo debesys, ji prasiskverbia pro drabužius, sienas ir net jonosferą. Mikrobangos sklinda tiesiai antenos nurodyta kryptimi, todėl jas galima nukreipti į norimą erdvės ar Žemės tašką. Visi ryšiai su Žemės palydovais ir kosminiais laivais palaikomi mikrobangomis, jomis perduodama visa informacija (nuotraukos ir kt.) iš erdvėlaivių, jomis jie valdomi, todėl šimtai Žemės palydovų mikrobangomis į Žemę siunčia telekomunikacijų, mokslinių tyrimų ir karinės žvalgybos duomenis bei oro žemėlapius. Mikrobangų informacinė talpa tokia didelė, kad jomis per ryšių palydovus perduodama šimtai tūkstančių telefoninių pokalbių, šimtai televizijos kanalų. Mikrobangų generatoriai generuoja iki dešimčių milijonų vatų galią. Jie yra visų radarų širdis, o radarai – lėktuvų, laivų, oro ir jūrų uostų elektroninės akys, mikrobangomis matančios už šimtų ir tūkstančių kilometrų. Mikrobangomis naudojamės kalbėdami mobiliaisiais telefonais, jas spinduliuoja šių telefonų ir jų korinio ryšio antenos. Šie ir kiti mikrobangų šaltiniai kuria elektromagnetinę taršą, kuri veikia žmones. Tačiau žmogus per evoliuciją neprisitaikė prie šios staiga atsiradusios elektromagnetinės spinduliuotės.

Žmones kartais veikia ir jonizuojančioji elektromagnetinė spinduliuotė (ultravioletiniai, rentgeno ir gama spinduliai). Jos poveikis žmogui yra gerai žinomas. Atomus žmogaus kūno molekulėse laiko labai maža ryšio energija. Todėl radioaktyvi dalelė ar jonizuojančiosios spinduliuotės kvantas, patekęs į žmogaus kūną, tarsi akmuo, mestas į voratinklį, suardo tūkstančius ryšių tarp atomų. Šie atomai vėl susijungia, bet jau ne pagal užkoduotą programą, o atsitiktinai ir gali kurti vėžio ląsteles. Tai vienas iš vėžio ląstelių gamybos mechanizmų. Nedidelis tų ryšių pakitimas naudingą energiją gaminančią HCNO3 biomolekulę gali paversti mirtinu nuodu cianidu (HCN). Ši spinduliuotė gali nužudyti ląsteles arba pažeisti jose užkoduotą informaciją, jų gebą vykdyti baltymų reprodukciją. Būtent informacija, kuri prieš milijonus metų buvo užkoduota gyvose ląstelėse perduoti tęstinumą, yra jautri jonizuojančiajai spinduliuotei. Tačiau kokią žalą gali daryti nejonizuojanti elektromagnetinė mikrobangų ar dar žemesnio dažnio spinduliuotė, kurios kvantų energija yra daug mažesnė nei jonizuojančiosios spinduliuotės? Šios spinduliuotės poveikis žmonėms yra mažiausiai suprantamas. Todėl apie jį ir pakalbėsime.

Veikiant elektromagnetinei spinduliuotei mūsų kūno elektringosios dalelės – elektronai, jonai ir molekulės – pasislenka ar pasisuka viena kitos atžvilgiu, t. y. poliarizuojasi ir sukuria elektros sroves. Elektros srovių stiprumas tuo didesnis, kuo didesnis spinduliuotės dažnis. Veikiant mikrobangų spinduliuotei, elektros srovių stiprumas mūsų organizme dėl didelio dažnio yra milijardus kartų didesnis nei veikiant žemo dažnio elektros laukams. Elektringosios dalelės sudaro kiekvieną mūsų ląstelę. Ląstelė veikia kaip sudėtingas fabrikas, kuriame tos dalelės nuolat juda pagal griežtą tvarką. O elektriniai laukai dėl sukeltų srovių ir poliarizacijos ląstelių daleles verčia judėti pagal laukų dažnį ir kryptį. Jeigu einantį į darbą žmogų policininkai ilgą laiką verstų vaikščioti pirmyn atgal, žmogus niekur nenueitų, sutriktų jo gyvenimas. Taip dėl poliarizacijos elektriniai laukai sutrikdo mūsų organizmą, raumenis, smegenis, širdį ir kitus organus sudarančių ląstelių darbą. Mūsų laboratorija Vilniaus universitete keturis dešimtmečius tiria elektromagnetinės spinduliuotės poliarizacinę sąveiką su įvairiais kūnais. Tad esame gerai susipažinę su šiais reiškiniais. Poliarizacija sutrikdo mikropasaulio dalelių normalią veiklą: dalelės, užuot vykdžiusios savo funkcijas, priverčiamos judėti elektromagnetinio lauko kryptimi ir dažniu.

Didelę dalį mūsų kūno svorio sudaro vanduo. Smegenyse jo yra apie 70–85 proc., kraujyje – apie 93 proc. Vandens yra ne tik visose ląstelėse, bet ir tarp jų. Tačiau vanduo geriausiai sugeria mikrobangų spinduliuotę, nes jo molekulių poliarizacijos dažnis atitinka šios spinduliuotės dažnį. Būtent todėl ši spinduliuotė seniai taikoma poliklinikose: ji prasiskverbia giliai ir sugerta dėl poliarizacijos šildo raumenis, sąnarius ar kaulus. Ja lokaliai kaitinami augliai dėl aukštos temperatūros žūva.

Ši spinduliuotė naudojama ir mikrobangų krosnelėse: mėsa ar kiti maisto produktai dėl vandens poliarizacijos gerai sugeria mikrobangas, jos kaitina visą tūrį, todėl maistas greit sušyla, iškepa ar išverda. Bet didesnės galios mikrobangos tą patį daro ir gyvam žmogui.

Pokario metais, pradėjus plačiai taikyti mikrobangas, buvo pastebėtas jų poveikis žmonėms. Apie tai seniai prirašyta daug mokslinių straipsnių ir net knygų. XX a. šeštajame dešimtmetyje pradėti sistemingi šio poveikio tyrimai atskleidė, kad 10 mW/cm2 (mW – milivatas) ir didesnė mikrobangų spinduliuotė gali pakelti audinių temperatūrą iki 10 laipsnių. Įkaitimo laipsnis priklauso ne tik nuo spinduliuotės galios, bet ir nuo organizmo termoreguliacinių savybių. Todėl įvairūs audiniai, sugėrę tą pačią spinduliuotę, įkaista skirtingai. Iki tam tikros ribos termoreguliacija saugo organizmą nuo perkaitimo, bet viršijus tą ribą organizmas žūva. Triušiui toji riba yra pusketvirto, šuniui tik pustrečio laipsnio. Tik 30 mW/cm2 mikrobangų spinduliuotė peles nužudo per dvi minutes, o iš radijo ir televizijos antenų tiesiai į mūsų langus sklinda kilovatų, iš korinio mobiliojo ryšio antenų – dešimčių vatų galia. Didėjant spinduliuotės dažniui ta riba mažėja, silpnesnė spinduliuotė tiek pat įkaitina organizmą. Poveikis priklauso nuo mikrobangų dažnio dar ir todėl, kad skirtingo dažnio mikrobangos nevienodai įsiskverbia į organizmą. Mažesnio dažnio bangos įsiskverbia giliau, didesnio – mažiau. Dar šeštajame dešimtmetyje, kol nebuvo gerų radarų galios matuoklių, rusų kareiviai radarų spinduliuotės galią matuodavo taip: sugaudavo varną, triušį ar katę, pririšdavo prie karties ir iškeldavo prieš radaro anteną. Pagal tai, po kiek minučių jie nustipdavo, įvertindavo spinduliuotės galią.

Net nedidelės galios mikrobangų spinduliuotė sukelia audinių morfologinius pokyčius. Jautriausi yra nervų audiniai – odos receptoriai ir centrinės nervų sistemos struktūros. Spinduliuotė keičia galvos smegenų ląstelių tarpneuroninius ryšius, nyksta galvos smegenų žievės receptorinis aparatas, dauginasi kitos ląstelės. Jautriausios mikrobangų spinduliuotei yra akys, kiaušidės ir sėklidės, nes jose mažai kraujagyslių ir dėl mažos kraujotakos kraujas jas silpniau vėsina. Septintajame dešimtmetyje, dirbdamas su didelės galios mikrobangų spinduliuote, dažnai grįždavau namo paraudusiomis akimis. Jau 1 mW/cm2 spinduliuotė kai kuriems žmonėms sukelia kataraktą. Ji susijusi su akies lęšiuko biocheminiais pokyčiais: sumažėja askorbo rūgšties ir gliutationo kiekis, kai kurių fermentų aktyvumas, susidaro radikalai, sumažėja akies vidinis slėgis. Net silpna daugkartinė mikrobangų spinduliuotė sukelia degeneratyvinius sėklidžių ląstelių pokyčius, sėklidžių kanalų susiaurėjimą. Šie efektai nėra šiluminės prigimties. Skrandžio kraujotaka irgi silpnesnė, todėl jis ypač jautrus mikrobangų spinduliuotei. Veikiant ja skrandį triušis nugaišdavo trečdaliu greičiau nei veikiant galvą. Gyvūnai žūva sutrikus organizmo gyvybiniams procesams. Stambesni ir riebesni gyvūnai atsparesni mikrobangų spinduliuotei, nes svarbiausius gyvybinius organus apsaugo ją sugeriantis riebalų sluoksnis. Mikrobangų spinduliuotė dirgina įvairius receptorius, todėl jautriausi šiai spinduliuotei yra labilios nervų sistemos žmonės. Jei spinduliuotės galia didelė, tas dirginimas pasireiškia pirmiausia nerimu, paskui mieguistumu, narkotiniu poveikiu, vėliau susijaudinimu, konvulsijomis ir net mirtimi.

Šiluminį poveikį sukelia tik stiprūs elektromagnetiniai laukai, kurie yra arti aukštos įtampos perdavimo linijų ir transformatorių, taip pat didesnės galios spinduliuotė, sklindanti iš aukštadažnio medienos džiovinimo įrenginių, radijo ir televizijos bokštų bei radarų. Stiprūs elektrostatiniai laukai sukelia DNR grandinių skilimą, ląstelių ar jų branduolių chromosomų dalijimąsi, raumenų baltymų grandinių pokyčius.

Kai aš, ką tik baigęs universitetą, Vilniaus radiomatavimų institute įsitraukiau į mikrobangų galios matuoklių kūrimą, laboratorijoje nuolat eksperimentavome su mikrobangomis. Sukurti matuokliai labai sudomino Rusijos kariškius, tačiau laboratorijos viršininkas Jurijus Sinkevičius pasakė, kad turime mesti šiuos darbus, nes mirsime nuo vėžio. Grįžau į universitetą, o Jurijus po dvejų metų iš tikrųjų mirė nuo kraujo vėžio. Taip atsitiko daugeliui žmonių, Sovietų Sąjungoje kūrusių ir dirbusių su elektronine mikrobangų aparatūra.

Pasaulio mokslinėje spaudoje plačiai diskutuojama, ar elektromagnetiniai laukai ir spinduliuotė gali sukelti vėžį. Seniai nustatyta, kad, įšvirkštus žiurkei apie porą šimtų tūkstančių vėžio ląstelių (apytikriai tiek jų turi žmogus dėl kosminės spinduliuotės ir kitų poveikių) ir veikiant ją 5 mW/cm2 mikrobangų spinduliuote, vėžio ląstelės sparčiai dauginasi. Yra atlikta daugybė epidemiologinių tyrimų. Keletą dešimtmečių įvairiose šalyse tirti suaugusieji ir vaikai, kuriuos darbe (suaugusiuosius) arba buityje (suaugusiuosius ir vaikus) nuolat veikė elektromagnetinė spinduliuotė ar elektromagnetiniai laukai. Dauguma tyrimų įvairiose šalyse patvirtino, kad elektromagnetiniai laukai suaugusiesiems ir vaikams sukelia arba skatina įvairias vėžio formas – leukemiją, auglius ir kt., nors yra tyrimų, rodančių, kad mikrobangomis švitinamų auglių augimas stabdomas. Dešimtys ilgalaikių epidemiologinių tyrimų rezultatų rodo, kad įvairūs elektriniai ir magnetiniai laukai, tiek nuolatiniai, tiek kintamojo dažnio, bei mikrobangų spinduliuotė didina riziką susirgti vėžiu. Elektromagnetiniai laukai labiausiai pažeidžia hormonams jautrias kūno dalis – krūtis ir prostatą.

Daugelis žmonių mano, kad tik galinga elektromagnetinė spinduliuotė yra pavojinga, nes jos poveikis yra juntamas – kaista į spinduliuotės šaltinį ištiesta ranka arba mikrobangų krosnelėje per keliolika minučių iškepa višta. Tačiau subtilesnis yra silpnos spinduliuotės poveikis, nes jis nejuntamas žmogaus jutimo organų. Organizmo molekulių ir jonų elektrinė poliarizacija nepriklauso nuo spinduliuotės galios. Ją tyrinėdami mes eksperimentuose naudojame vos kelių mikrovatų galią. Didesnės galios spinduliuotė tik sukelia netiesinius poliarizacijos reiškinius. Skirtingo dažnio mikrobangų spinduliuotė sukelia skirtingus smegenų distrofinius pokyčius. Poveikis priklauso nuo dažnio, nuo šio – spinduliuotės prasiskverbimo gylis, o pastarasis – nuo organizmo audinių elektrinės poliarizacijos sąlygotų dielektrinių savybių. Jos yra gerai ištirtos. Prasiskverbusi spinduliuotė sukelia sąlyginį dirginimą, reflektorinės veiklos pokyčius arba nesąlyginius refleksus. Daugiausia šios spinduliuotės sugeria jautriausios ir gyvybiškai svarbiausios kūno dalys – galva, pilvas, lytiniai organai.

Organizmo eritrocitai, leukocitai ir kitos molekulių grandinėlės orientuojasi elektrinio lauko kryptimi. Įvairioms dalelėms ši poliarizacija pasireiškia skirtingo dažnio laukuose, nepriklausomai nuo galios. Dėl to gali nutrūkti tarpmolekuliniai ryšiai ir pakisti hidracijos procesai, prasidėti molekulių denatūravimas ir koaguliavimas. Poliarizacija, kitaip sakant, jonų priverstinis judėjimas veikiant spinduliuotei trikdo normalų ląstelių funkcionavimą. Akivaizdu, kad ilgai organizmas taip normaliai funkcionuoti negali.

Elektromagnetinė spinduliuotė kenkia organizmui ląstelių lygmeniu. Jau 1 mW/cm2 mikrobangų spinduliuotė pagreitina natrio ir kalio jonų judėjimą, padidina joninį laidumą. O jonų judėjimo ląstelėse biologiniai procesai lemia visas ląstelių funkcijas. Todėl gyvų organizmų ląstelių membranos yra elektromagnetinės spinduliuotės detektoriai.

Elektromagnetiniai laukai labiau veikia besiformuojančias ląsteles ir augančius organizmus. Todėl jie pavojingesni vaikams. Mikrobangų spinduliuotė keičia lytinių liaukų funkciją, sumažindama cinko kiekį šiose liaukose. Apšvitinus gyvūnų sėklides, sumažėja kai kurių fermentų aktyvumas, sutrinka vaisiaus vystymasis, sumažėja galimybė turėti palikuonių. Labiau paveikiamos patelės. Pastebėta, kad mikrobangų spinduliuotė pusantro karto sumažina jauno viščiuko medžiagų apykaitą ir dešimt kartų jo širdies ritmą, todėl viščiukas nugaišta. Panašiai veikia ir magnetinis laukas. Žinau ne vieną atvejį, kai su mikrobangų aparatūra dirbusios moterys patyrė persileidimus tiesiog laboratorijose.

Ilgalaikė mikrobangų spinduliuotė kenksminga širdžiai ir kraujagyslių sistemai. Ji mažina kraujospūdį ir širdies ritmą bei sukelia su jais susijusius reiškinius. Ji dirgina kūno paviršinius receptorius, kurie keičia vegetatyvinės nervinės reguliacijos veiklą. Tiriant encefalogramas nustatyta, kad mikrobangų spinduliuotė didina lėtųjų didelės amplitudės bangų skaičių, sumažina biopotencialų ritmo amplitudę ir padidina aukštojo dažnio bangų skaičių, smegenyse sukelia šio dažnio traukulinius išlydžius. Poveikis priklauso nuo veikimo vietos ir spinduliuotės galios. Jautriausios yra smegenų žievė ir tarpinės smegenų struktūros, ypač pagumburis (hipotaliamas), kuris reguliuoja kraujotaką, virškinimą, cukraus kiekį kraujyje, vidaus organų ir emocijų ryšį, miegą ir kitas vegetacines organizmo funkcijas.

Jau 10 mW/cm2 mikrobangų spinduliuotė keičia kraujo ląstelinę, baltyminę ir mineralinę sudėtį. Žmonės, ilgai veikti silpna mikrobangų spinduliuote, turi vienodus simptomus: sumažėjusį ląstelinių elementų ir hemoglobino kiekį bei pakitusią kraujo baltymų sudėtį ir padidėjusį histamino kiekį kraujyje. Ši spinduliuotė padidina kalcio kiekį kraujo plazmoje ir pagreitina medžiagų apykaitą. Ilgas spinduliuotės poveikis sutrikdo angliavandenių apykaitą, net 75 proc. padidina cukraus kiekį kraujyje, sukelia priešdiabetinę būseną. Šie pokyčiai mažai priklauso nuo spinduliuotės dažnio. Veikiant periferinę nervų sistemą, poveikis mažai priklauso nuo spinduliuotės galios. Centrinė nervų sistema jautriau reaguoja į silpną spinduliuotę, o daugkartinis poveikis kaupiasi organizme. Netikėčiausias buvo atradimas, kad elektromagnetiniai laukai gali sukelti mutageninius efektus. Šių laukų sukelti genetiniai efektai yra panašūs į jonizuojančiosios spinduliuotės sukeltus efektus ir buvo visai netikėti.

Kai XX a. septintajame dešimtmetyje pasipylė straipsniai apie silpnos mikrobangų spinduliuotės poveikį gyvūnams ir žmonėms, prasidėjo beprecedentis puolimas mokslininkų, kurie skelbė tuos rezultatus mokslinėje spaudoje. Didžiosios firmos, kuriančios ir naudojančios milijardus kainuojančią mikrobangų elektroniką telekomunikacijoms, už didelius pinigus įtikina garsius mokslininkus, kad jie populiarioje žiniasklaidoje rašytų visuomenę raminančius straipsnius, neva nejonizuojanti elektromagnetinė spinduliuotė, sklindanti iš tūkstančių šaltinių, įskaitant mobiliuosius telefonus, žmonėms nekenkia. Dideli pinigai nuslopina kai kurių žmonių sąžinę ir žmonių sveikata tampa ne svarbiausiu motyvu.

Žmogus yra sudėtinga informacinė sistema, kurią sudaro daugelis organų, ilgai ir suderintai dirbančių kintant vidinėms ir išorinėms sąlygoms ir adekvačiai reaguojančių į šiuos kitimus. Gyvybinė veikla nebūtų įmanoma be gerai organizuotos organizmo valdymo ir informacinės sistemos. Manoma, kad silpnos mikrobangų spinduliuotės poveikis žmogui yra ne energinis, o informacinis. Žmogaus organizmas ypač jautrus šiai spinduliuotei todėl, kad panašius signalus generuoja pats organizmas valdymui ir informacijai perduoti bei priimti. Visas išorinės spinduliuotės spektras organizmui yra informatyvus.

Išorinė spinduliuotė tarsi imituoja organizmo informacinius signalus, todėl pradedant nuo tam tikros galios biologinis poveikis beveik nuo jos nepriklauso. Toks režimas yra būtina kibernetinių sistemų patikimo veikimo sąlyga, užtikrinanti informacijos apsaugą nuo triukšmų. Panašių informacinio pobūdžio reiškinių yra aplink mus. Užsidegus šviesoforo žaliai šviesai einame per gatvę. Žalia šviesa suteikia informaciją, kad galima eiti. Jei šviesa žalesnė (didesnė galia), mes juk neiname greičiau.

Kadangi informacija organizmui perduodama diskretiniais dažniais, išorinę spinduliuotę priima organizmo įvairaus dažnio rezonansinės struktūros. Elektroniniu mikroskopu galima matyti, kaip veikiant spinduliuotei ląstelių membranose auga baltymų struktūros. Jų aukštis yra dešimtys angstremų, o periodiškumas sukuria ryšį su įvairaus dažnio spinduliuote. Fizikai panašias rezonansines struktūras naudoja mikrobangų elektronikoje ir technikoje. Tos baltymų molekulių informacinės struktūros informuoja organizmą apie elektromagnetinės spinduliuotės pavojų.

Kokį poveikį spinduliuotė sukelia organizmui, priklauso ne nuo jos galios, o nuo biologinio poveikio priklausomybės nuo galios pobūdžio. Jei poveikio priklausomybė nuo galios yra šuoliška, o nuo dažnio rezonansinė, poveikis yra informacinis. Toks poveikis stebėtas eksperimentiškai. Jei poveikis proporcingas galiai, jis yra šiluminis, energinis. Informacinis poveikis negalimas be energinio, bet šiluminis yra nebūtinai informacinis. Iš to, kas parašyta, akivaizdu, kad elektromagnetinės spinduliuotės poveikis nepriklauso nuo to, iš kokio šaltinio ar antenos ji sklinda.

Kalbant mobiliuoju telefonu, kuris spinduliuoja maždaug pusantro vato galią, tos galvos pusės akį veikia 12 mW/cm2 galia, o kitą akį – 600 mkW/cm2 (mkW – mikrovatas) spinduliuotė. Galvos smegenis veikia apie 1,5 mW/cm2. Norintys patogumo turi pasirinkimo laisvę. Tačiau daug didesnę galią spinduliuoja judriojo korinio ryšio sistemų antenos, išdėstytos ant bokštų, aukštų pastatų ir net gyvenamųjų namų stogų. Radijo dažnių tarnybos leidimu tos sistemos diegiamos viena po kitos neva konkurencijos tikslu ir sparčiai didina elektromagnetinę taršą. Dauguma gyventojų, nesinaudojančių mobiliaisiais telefonais, tampa mikrobangų spinduliuotės įkaitais. Jie pasirinkimo laisvės neturi.

Taigi nėra tokios biologinės funkcijos, kurios neveiktų net silpna, šiluminio poveikio nesukelianti elektromagnetinė spinduliuotė. Nors aplinka vis labiau teršiama elektromagnetiniais laukais, sprendimams įtaką daro ne moksliniai faktai, bet politikų ir valdininkų nuostatos. Daugiausia, ką mokslininkai gali padaryti, tai supažindinti visuomenę su galimais elektromagnetinės taršos pavojais. O žmonės gali pasirinkti – būti tarsi ta varna, kareivio pririšta prie karties, ar būti moksliškai raštingiems ir veikti politinius sprendimus.